Triukšmas ir apsauga nuo jo

triuksmas - www.de2.ltPlečiantis pramonei, augant miestams, gausėjant transportui, vis labiau plečiasi ir akustinio diskomforto zonos. Žmones nuolat veikia mašinų, įrenginių, prietaisų ir pan. triukšmas. Automobilių transportas yra pagrindinis triukšmo šaltinis miestuose. Triukšmas sklindantis nuo gatvių, kelių ir automagistralių, aplinkoje pasiskirstęs panašiai kaip ir kiti transporto taršos produktai, bet jam tenka apie 80% visų atmosferos teršalų.
Labiausiai triukšmingi yra sunkvežimiai, autobusai, sportiniai automobiliai ir motociklai. Sunkvežimis važiuodamas beveik 90 km/h greičiu sukelia du kartus didesnį triukšmą negu lengvųjų mašinų srautas. Nustatyta, kad kai kuriuose Kauno ir Vilniaus butuose triukšmo lygis viršyja leistiną - 43-50 dB. Be to gyventojus vargina ir triukšmo šaltiniai butuose: sanitariniai techniniai įrenginiai, šaldytuvai, radijo aparatai, televizoriai, magnetafonai, dulkių surbliai, skalbimo mašinos, telefonų aparatai, žadintuvai ir pan. Jų keliami garsai sklinda ir dieną ir naktį.
Žmogus dirbdamas triukšmingoje aplinkoje išnaudoja daugiau energijos (ypač jei reikia atlikti įtempto dėmesio reikalaujančius darbus), greičiau pavargsta, suserga triukšmalige. Triukšmas mažina jo darbingumą darbo našumą, atidumą, didina traumų tikimybę. Triukšmo poveikis priklauso nuo garso stiprumo, dažnio, ir veikimo trukmės. Taigi triukšmas yra visuotinė, apimanti visas žmogaus gyvenimo ir darbo sritis problema, kuri turi būti sprendžiama įvertinant jo žalą patofiziologiniu, ekonominiu bei sociologiniu aspektais, remiantis naujaisiais mokslo pasiekimais.
Didžiausią triukšmą uždarose patalpose kelia įvairūs agregatai, staklės, ventiliacijos sistemos ir pan., buityje – radijo aparatai, televizoriai, magnetafonai, šaldytuvai, dulkių siurbliai ir kt. Leistinas triukšmo lygis patalpose nustatomas pagal atiekamų technologinių procesų pobūdį. Tyliausios aplinkos (iki 25 dB) reikalaujama ligoninėse, sanatorijose, operacinėse, didžiausias triukšmo lygis (iki 60 dB) leidžiamas sporto salėse, prekybos patalpose, aerouostų ir geležinkelio stočių keleivių salėse. Triukšmo lygis patalpose yra normuojamas atsižvelgiant į atliekamo darbo specifiką – kuo didesnė protinė ir emocinė įtampa (pvz.: konstruktorių, projektavimo biuruose), tuo tylesnė turi būti darbo vieta. Todėl projektuojant įvairius technologinius procesus, dėstant darbo vietas bei eksploatuojant veikiančius agregatus turi būti siekiama mažinti vidinį triukšmą. Triukšmo neigiamas poveikis šalinamas kuriant ir naudojant netriukšmingą techniką, vartojant kolektyvines apsaugos nuo triukšmo priemones. Svarbiausi išorinio triukšmo šaltiniai - tai įvairios transporto priemonės, statybos technika, pramonės įmonės, komunaliniai statiniai bei įrenginiai. Kaimo vietovėse didelį triukšmą (nuo 40 iki 140 dB) kelia traktoria,i kombainai, ekskavatoriaii ir kita žemės ūkio technika.
Miestuose labiau triukšmauja aerodromuose kylantys ir tupiantys, virš gyvenamųjų rajonų skrendantys lėktuvai. Oro ir žemės transportas (lėktuvai, automobiliai, traukiniai ir kt) miesto aplinkai yra pats žalingiausias, nes triukšmas sklinda visoje teritorijoje, nors ir nevienodai intensyviai įvairiu paros ar metų laiku.
Gyventojus nepaprastai vargina ne tik gatvėse bet ir prie gyvenamųjų namų įrengtose stovėjimo aikštelėse automobilių skleidžiamas triukšmas. Skiriami du triukšmo lygiai – foninis ir vietinis.
Foninio triukšmo intensyvumas priklauso nuo nuo visų garsą skleidžiančių šaltinių, vietinis – tik nuo pavienių. Mažėjant vieitnio triukšmo lygiui, kartu mažėja ir foninis. Pagrindinis projektuotojų uždavinys, tvarkant ir projektuojant miestus, - sumažinti skirtumą tarp foninio ir vietinio triukšmo lygių. Triukšmo poveikis labai priklauso nuo triukšmo šaltinio, triukšmo skidimo zonos ir jo veikiamo subjekto. Norint sumažinti žalingątriukšmo poveikį, būtina pakeisiti triukšmo ir jo sklidimo zonos ypatybes. Kaip žinia triukšmas nuo šaltnio sklinda sklinda į visas puses ir, nesutikdamas savo kelyje kliūčių, palaipsniui slopsta. Kelyje pasitaikiusi kiūtis garso bangą išsklaido į atskiras sudedamąsias dalis, t.y. neapsaugo nuo triukšmo, tik sumažina jo lygį.
Triukšmu vadinami skirtingi slėgio ir dažnio (16 – 2000 Hz) atsitiktiniai, netvarkingi garsai. Juos skleidžia virpantys kietieji arba dujiniai kūnai.
Pagal šaltinio rūšį triukšmas skirsomas į:
1. Mechaninį, atsirandantį judant įvairių mašinų detalėms arba mazgams.
2. smūginį, kurį skleidžia tam tikri technologiniai procesai
3. aerodinaminį, atsirandantį judant dujų arba oro srovėms dideliu greičiu
4. sprogimo impulsinį, atsirandantį dirbant vidaus degimo varikliams ir kt.
Triukšmą galima išskaidyti į suddėtines skirtingo intensyvumo ir dažnio jo tono dalis. Grafinis tų sudėtinių dalių vaizdas vadinamas spektru. Spektras yra svarbiausia triukšmo charakteristika.
Žmogaus ausis gali justi tam tikrą, bet gana plataus diapazono slėgį, pavayzdžiui esant vidutiniui garso dažniui,nuo 10-5 iki 102 Nm/m2. Todėl patogiau skaičiuoti matuojant garso slėgį ne absoliučiais, o santykiniais vienetais – belais, decibelais. Belas – logaritiminis energijų arba galios santykio vienetas. 1 belas atitinka tokį energijų santykį, kurio dešimtainis logaritmas lygus vienetui. 0,1 belo dalis vadinama decibelu. Šiais vienetais dažniausiai reiškiamas garso slėgis lygis.
Akustikoje logaritminis mastelis taikomas ne tik matuojant garso slėgio bet ir jo dažnių juostą, nes žmogaus ausis girdi ne absoliučijo, bet santykinio dažnio garsus. Pavyzdžiui, ar garso dažnis pasikeistų nuo 101 iki 500 Hz, ar nuo 1000 iki 5000 Hz, jaustume tą patį.
Oktava- tai dažnių intervalas, kurio viršutinio ir apatinio ribinių tarp dažnių santykio dvejetainis logaritmas lygus vienetui, kitaip tariant šio intervalo viršutinis ribinis dažnis yra du kartus didesnis už apatinį ribinį dažnį (50-100, 200 –400 Hz ir pan.).
Garso slėgis: Lp=20*lg(p/po)dB
Čia: P- išmatuotas garso slėgis,
Po – nulinis girdos slenkstis, lygus 2*10-5 N/m2 (girdos slenkstis – mažiausias garso slėgis, kurį jaučia žmogaus ausis).
Technooginių procesų keliamas triukšmas blogina higienines darbo sąlygas, mažina darbo našumą, dažnai esti gamybinių traumų ir profesinių ligų priežastis.
Triukšmo poveikį organizmui neretai sustiprina kiti žalingi veiksniai – nepalankus mikroklimatas, toksiškos medžiagos, ultragarsas, virpesiai. Triukšmas blogai veikia visą organizmą, bet labiausiai - klausos analizatorių, centrinę nervų bei širdies kraujagyslių sistemas. Triukšmo poveikis centrinei nervų sistemai greičiau išryškėja ir pasireiškia neuroflesiniais bei neurohumoriniais pokyčiais, kurie sąlygoja centrinės nervų sistemos vidinio slopinimo, paslankumo ir pusiausvyros sutrikimus, pasireiškiančius nuovargiu, nemiga, migreniniais galvos skausmais, įvairiomis psichomotorinėmis ir neurozinėmis reakcijomis. Kadangi dauguma individų sugeba prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, tai ir žmogus, būdamas triukšmingoje aplinkoje, apsipranta ir tarytum jo nejaučia.
Tačiau dėl to neigiamas triukšmo poveikis nesumažėja. Mokslininkų tyrimais nustatyta, kad dideniam kaip 10 dB triukšmui padidėjus vos 1 dB, darbo našumas krenta 1%, o jei darbo aplinkoje triukšmas didesnis negu negu 80 dB – net 2 %. Klausos jautrumo sumažėjimas iki 15 dB, per 3 minutes atsikuriantis ramioje aplinkoje, vadinamas adaptacija.
Jei po darbo triukšmingoje aplinkoje žmogaus klausai atsigauti reikia ilgesnio laiko, tai rodo prasidedantį klausos nuovargį. Pastarojo priežastis - per stipriai sudirgintos nervų ląstelės. Kasdien pasikartojantis klausos nuovargis tanmpa progresuojančio klsusos silpnėjimo priežastimi ir baigiasi visišku profesiniu kurtumu. Vidutiniškai tai įvyksta per 10- 15 m. Iš pradžių sunku suvokti tik aukštų dažnių (ypač >4000 Hz), vėliau ir vidutinių bei žemų dažnių garsus. Dar vėliau net nebegirdima aplinkinių kalba. Klausa sutrinka, kai ją nuolat veikia aukšto dažnio didenis kaip 80 – 90 dB triukšmas. Per kiek laiko gaima apkursti priklauso, priklauso nuo triukšmo intensyvumo, kuris savo ruožtu susijęs su garso slėgio lygiu dB, virpesių pobūdžio, spektro, kasdieninio poveikio trukmės ir individualaus žmogaus jautrumo. Įrodyta, kad dirbdami vienodomis sąlygomis vieni žmonės apkursta per 5 kiti per 10 metų. Profesinės etiologijos kurtumas patvirtinamas darbo vietoje nustačius triukšmo veiksnius. Profesionio kurumo priežastis – priimančio aparato pažeidimas.
Labai didelis triukšmas (> 130 dB) pavyzdžiui sprogimas sukelia traumą, pasireiškiančią staiga atsiradusiu skausmu ausyse, galvos svaigimu, pbjektyviai nustatoma ausioes būgnelio perforacija.Tenka pabrėžti, kad centrinės nervų sistemos, ypač vegetacinės, pakitimai atsiranda ansksčiau, negu sutrinka klausos jautrumas. Veikdamas vegetacinę nervų sistemą, triukšmas sukelia kvėpavimo, širdies ritmo ir kraujospūdžio
(pakitimus). Žmonės dirbantys triukšmingomis sąlygomis, ypač jei darbe esti emocinė įtampa, dažniau serga hipertonine liga ir ateroskleroze. Triukšmas slopina skarandžio sekreciją ir mažina sulčių rūgštingumą, veikia regos organus, endokrininę sistemą, trikdo medžiagų apykaitos procesus organizme., blaško dėmesį, ypač dirbant protinį darbą. Veikiant triukšmui siplnėja ir organizmo imunologinis atsparumas, didėja bendras dirbančiųjų sergamumas. Pavyzdžiui gamybiniam triukšmui padidėjus 10 dB, dirbančiųjų sergamumas išauga 1,2 – 1,3 karto. Patologinių pakitimų kompleksas sukeliamas veikiant triukšmui vadinamas ) triukšmalige. Triukšmaligė greičiau pasireiškia, jei dirbama ne tik esant didesniam triukšmui, bet ir kai kūnas būna priverstinėje padėtyje, veikia nervinė ir psichinė įtampa, virpesiai, dulkės, nuodijamosios medžiagos. Pagal garso slėgio amplitudžių didžiausias reikšmes skiriamas žemų (<300 Hz), vidutinių (nuo 300 iki 800 Hz) ir aukštų dažnių (>800 Hz triukšmas). Pagal dažnio spektrą triukšmas gali būti toninis ir plačiajuostis (kai jame išsiskiria ir girdimi atskiri tonai), pagal pobūdį – nuolatinis (kai garso slėgio lygis nekinta arba laikui bėgant kinta ne daugiau kaip 3 dB), impulsinis (arba smūginis), sprogimo ir nenutrūkstamas (kai laikui bėgant periodiškai arba neperiodiškai kartojasi). Pagal trukmę skiriamas ilgalaikis ( kai veikia ne trumpiau kaip 4 valandas per parą ir trumpalaikis, kai veikia iki 4 valandų) triukšmas.
Ribiniai leidžiami garso slėgio lygiai normuojami oktavomis – šiais dažniais: 63, 125, 250, 500, 1000, 2000, 4000, 8000 Hz.
Higienos norma Hn 33 –1993 leidžiama triukšmo aplinkoje dažninė charakteristika priklauso nuo dažnio, pvz.:, kai dažnis 250 H- apie 60 dB, o kai 8000 hz – apie 40 dB. Triukšmo lygis matuojamas triukšmamačiu, kurį sudaro elektrodinaminis mikrofonas, elektrinis virpesių stirprintuvas, juostiniai filtrai, kvadratinis detektorius ir rodyklinis arba skaitmeninis indikatorius. Mikrofonas garso virpesius verčia elektriniais, šie sustiprinami stiprintuvu, išlyginami detektoriumi.
Su triukšmu gali būti kovojama – absorbuojant arba izoliuojant garsą.
Garso absorbcija remiasi medžiagų geba sugerti garsą. Paprastai garso bangų energija večiama šilumos enrgija. Įvairių medžiagų bei konstrukcijų geba sugerti garsą žymima garso absorbcijos koeficientu:
α=Esug/Ekr
Čia: Esug – sugertas garso energijos kiekis,
Ekr – į medžiagą krintančio garso energijos kiekis.
Įvairių medžiagų garso absorbcijos koeficientai skiriasi ir nustatomi bandant. Jie priklauso nuo garso bangos dažnio ir kritimo kampo. Nuo medžiagos paviršiaus atsispindėjusios garso bangos energijos ir į tą medžiagą krintančios garso bangos energijos santykis vadinamas garso atspindžio koeficientu. Atspindėtas garsas vadinamas aidu. Garso bangos, praėjusios medžiagą energijos ir į tą medžiagą krintančio garso bangos santykis vadinamas garso laidumo koeficientu. Absorbcijos koeficiento, garso atspindžio koeficiento ir garso laidumo koeficiento suma lygi vienetui.
Garsą absorbuojančios medžiagos skirstmos į 4 grupes:
1. pluoštinės aktyvios medžiagos: veltinis, vata, stiklo vatos plokštės.Šios medžiagos pritvirtintos prie kieto pagrindo geriausiai sugeria aukštesnių dažnių garso bangas.
2. Membraniniai garso sugėrikliai turi rėmą prie kurio yra pritvirtinti plonos faneros, metalo, klijuotės lakštai.
3. Rezonansiniai sugėrikliai.
4. Kombinuotieji sugėrikliai.
Garso izoliacija – tai garso, einančio per atitvaras silpnonimas. Atskirų zonų triukšmas mažinamas izoliuojant atskirus triukšmą keliančius šaltinius. Triukšmingoms zonoms nuo netriukšmingų atskirti statomos sienelės – ekranai, įrengiamos kabinos, gaubtai.
Garso izoliacija priklauso nuo sienelių linijinių matmenų,sluoksnių skaičiaus, masės, dalelių vidinės trinties, tvirtinimo būdo, triukšmo spektro, sienelės savųjų virpesių amplitudės ir pan.
Atskiri autonominiai triukšmo šaltiniai, pavyzdžiui, trnasformatoriai, kompresoriai, ventiliatoriai ir kt., izoliuojami kabinomis arba gaubatais. Miestuose didžiausią triukšmą kelia transportas, pramonės įmonės, energetikos objektai bei atskiri jų agregatai. Kadangi be jų gyvenimas neįsivaizduojamas, tai siūloma tobulinti pačią techniką, didinti namų sienų ir langų akustinę izoliaciją. Daug vilčių teikia architektūrinės urbanistinės priemonės. Lietuvoje pradėta statyti triukšmą sulaikančius ekranus, įvairios paskirties pastatus. Svarbiausia, kad šie statiniai iš dalies stabdo ir išmetamų dujų, dulkių bei kitų gatvės teršalų sklaidą.
Kai techninėmis priemonėmis negalima pasiekti higienos normos leistino triukšmo lygio, vartojamos individualios apsaugos priemonės: ausinės, šalmai, įkišami į žmogaus ausį antifonai. Tačiau jos kartais varžo judesius, trukdo dirbti, erzina odą, žmogus labiau prakaituoja.

Leistinas laikas triukšme - lentelė

delfi logo rgb
facebook
gmail
youtube
lrytas