Lempų tipai ir apšvietimas

Šiuolaikiniuose šviesos įtaisuose naudojami įvairūs kaitinamieji ir dujų išlydžio šviesos šaltiniai
bei šviesos diodai.
Kaitinamosios lempos. Kaitinamosios lempos spinduliavimo šaltinis – iš volframo vielos
pagamintas kaitinamasis siūlas, tekančios per jį srovės įkaitintas iki 2100÷2800°C temperatūros.
Taip smarkiai įkaitusi volframo viela deguonies aplinkoje tuoj pat sudegtų. Todėl kolboje
sudaromas vakuumas (lempose iki 25W galios) arba ji pripildoma inertinių dujų ir azoto mišinio
( galingesnėse lempose ).
Šios lempos privalumai:
1) platus jų vardinių galių ir įtampų diapazonas;
2) patvaresnė, kai reikia dažniau junginėti;
3) užsidega tuoj pat tik ją įjungus;
4) nereikia uždegimo įtaisų ir stabilizatorių, kurie būtini išlydžio šviesos šaltiniams.
Trūkumai:
1) mažas šviesos efektyvumas;
2) trumpas vidutinis veikimo laikas;
3) labai jautri maitinimo įtampos lygiui.
Halogeninės lempos. Halogeninės elektros lempos kolbos viduje yra halogenas. Volframo
dalelės, išlekiančios iš kaitinamojo siūlo, susijungia su halogenu ir nenusėda ant kolbos. Išsilaiko
lakus volframo su halogenu junginys, o jeigu jis atsiranda visai arti kaitinamojo siūlo, tai veikiant
aukštai temperatūrai, vėl suskyla į volframą ir halogeną. Tada volframo dalelės gali nusėsti ant
kaitinamojo siūlo, o jei nutolsta, tai visas ciklas kartojasi. Halogeninės lempos veikimo laikas nėra
neribotas, nes šiek tiek volframo nusėda ant kolbos paviršiaus, be to, volframas nebūtinai grįžta į
siūlo susiaurėjimo vietas, iš kurių intensyviausiai sublimuoja.
Liuminescencinės lempos. Liuminescencinė lempa – tai žemo slėgio gyvsidabrio garų lempa. Ji
pripildyta apie 1Pa slėgio gyvsidabrio garų, kuriuose vyksta elektros išlydis. Tarp elektrodų,
esančių stikliniame lempos vamzdyje, yra įtampa, teka srovė, juda krūviai, susidurdami su
gyvsidabrio atomais. Vidinis stiklinio vamzdžio paviršius padengiamas liuminoforu, kurio dalelės, sužadintos
ultravioletinės spinduliuotės, skleidžia mažesnės energijos ir didesnio bangos ilgio – regimąją
spinduliuotę. Parenkant cheminę liuminoforo sudėtį, gaunama pageidaujama liuminescencinės
lempos šviesos spalva: dieninė, balta, švelniai balta, apelsininė, žalsva.
Išlydžiui dujose būdinga tai, kad didėjant srovei, mažėja įtampa, reikalinga išlydžiui palaikyti,
kitaip tariant, krinta įtampa lempoje. Jei dėl kurios nors priežasties tekanti srovė padidėtų, tai ji imtų
didėti kaskart labiau, nes tolydžio vis didėtų maitinimo įtampos perteklius, palyginti su įtampos
kritimu lempoje. Kyla grėsmė lempą visiškai sugadinti. Norint to išvengti, išlydžio lempa
prijungiama prie elektros tinklo ne tiesiogiai, bet nuosekliai per elementą stabilizatorių arba
sudėtingą sistemą, ribojančią srovės dydį.
Palyginti su kitomis lempomis, išlydžio lanko temperatūra liuminescencinėje lempoje yra labai
žema ir todėl paprastosios liuminescencinės lempos šviesos srautas labai priklauso nuo aplinkos
temperatūros.
Kiekviena išlydžio lempa, maitinama 50Hz dažnio srove, blyksteli ir prigęsta 100 kartų per
sekundę. Toks šviesos pulsavimas plika akimi nepastebimas, bet regai turi įtakos, net gali būti
nelaimingų atsitikimų priežastis.
Gyvsidabrio lempos. Gyvsidabrio lempa aukšto slėgio. Joje elektros išlydis vyksta gyvsidabrio
garuose, kurių slėgis apie 1 MPa, o temperatūra 600÷750°C. Elektronų susidūrimų su gyvsidabrio
atomais energija čia mažesnė negu liuminescencinėje lempoje, o išlydis yra ne tik ultravioletinės,
bet ir regimosios spinduliuotės šaltinis. Vis dėlto gyvsidabrio lempos kolba padengta liuminoforu,
kad pataisytų šviesos spalvą, kuri be jo būtų melsva.
Liuminoforas pagerina gyvsidabrio lempos šviesos spalvą, bet negaunama balta spalva kaip
liuminescencinėje lempoje. Šviesos spektre trūksta spinduliavimo, kurio bangos ilgis atitiktų kai
kurias spalvas, ypač raudoną. Ši trūkumą švelnina gyvsidabrio lempos su liuminoforu, kurio
sudėtyje yra europio.
Gyvsidabrio lempos atmaina yra kaitinamoji gyvsidabrio lempa, kurioje stabilizatorių atstoja
kaitinamasis siūlas, sujungtas su degikliu. Jos šviesos spalva geresnė, nes kaitinamasis siūlas
suteikia raudonumo, kurio trūksta spinduliuojant degikliui, o dėl degiklio šiluminio inertiškumo
šviesa pulsuoja daug silpniau.
Metalų halogeninės lempos. Metalų halogeninė lempa – tai aukšto slėgio, plataus spinduliavimo
spektro gyvsidabrio lempa, kurios degiklyje, be gyvsidabrio ir argono, esama dar daug kitų metalų.
Jie įvedami halogenidų, apskritai jodidų, pavidalu.
Halogenai yra elektriškai neigiami, t.y. lengvai sugeria laisvuosius elektronus ir tai trukdo
lempai užsidegti.
Paplitusios ir metalų halogeninės lempos be liuminoforo su dienos šviesai artimu spektru, joms
šviečiant galima tobulai skirti spalvas.
Žemo slėgio natrio lempos. Žemo slėgio natrio lempoje vyksta išlydis natrio garuose, kurių
slėgis apie 1Pa, o temperatūra apie 300°C. Lempa skleidžia gelsvą, apelsininę, dienos spalvos
šviesą, į kurią akis reaguoja labai jautriai, ir todėl pasižymi rekordiniu šviesos efektyvumu. Lempa
turi ir rimtų trūkumų: šalta lempa pasiekia maksimalų šviesos srautą vidutiniškai praėjus 10 min. po
įjungimo, o vienos spalvos šviesa netiksliai atkuria daiktų spalvas.
Aukšto slėgio natrio lempos. Aukšto slėgio natrio lempoje vyksta išlydis natrio garuose, kurių
slėgis 104÷105 Pa ir temperatūra apie 750°C. Natris įvedamas į degiklį amalgamato arba lydinio su
gyvsidabriu pavidalu.
lempu charekteristikos - www.de2.lt

delfi logo rgb
facebook
gmail
youtube
lrytas